Aštuonkojis laiko apglėbęs visą Gabijos Grušaitės Grybo sapną. Tiesa, jis egzistuoja vizualioje knygos plotmėje, liekančioje tam tikrame šešėlyje. Šviesos čia nukreiptos kitur – į tekstą. Todėl iš pradžių aštuonkojis užkliudomas vos akies krašteliu ir čia pat pamirštamas. Kaip pamirštame į mus nepanašius žmones. Nepastebime to, ko nėra mūsų įprastame horizonte, ko nepažįstame, su kuo negalime ar nenorime užmegzti tiesioginio, prasmingo ryšio.

Ir vis tik aštuonkojis garantuotai yra čia – visur. Tiksliau – ji, aštuonkojė. Jos mažytis, bet aiškus juodas siluetas įsitaisęs melsvame, vandenyno raibuliavimą apniukusią dieną primenančiame viršelyje. Aštuoni jos čiuptuvai lyg tankios jūržolės, tarsi ilgi, sruogomis vandenyje išsidraikę plaukai laiko romaną įsupę abiejuose knygos priešlapiuose ir specialiai išleistame skirtuke. O viršelyje pasirodęs siluetas atsikartoja žymėdamas kiekvieną knygos skyrių. Ir, net jei romano pasakojime – į sakinius, pastraipas ir skyrius surikiuotuose žodžiuose – jos nerasime, kaip ir visi nežmogiški gyvūnai, ji egzistuoja už mūsų verbalinės kalbos ribų.

Užsimerkite.

Aštuonkojis – tai aštuonias galūnes turintis moliuskas be kiauto. Žinoma apie 300 jų rūšių, drauge su kalmarais, sepijomis ir nautiloidais priskiriamų gavakojų klasei. Žvelgiant žmogaus akimis, tai – labai keistas gyvūnas itin plastišku ir lanksčiu kūnu, čiuptuvais nusagstytomis ir savo atskiras smegenis turinčiomis, autonomiškai veikti galinčiomis galūnėmis ir oda, gebančia akimirksniu pakeisti spalvą atkartojant smėlėtą jūros dugną ar uolienas. Nors šie gyvūnai turi unikalias, į jokių kitų mums žinomų gyvūnų nepanašias smegenis, taip pat žinoma, kad jie – itin protingos būtybės, gebančios atidaryti stiklainius, surasti išėjimus labirintuose ir naudoti įrankius. Manoma, kad jie plėtoja ir sudėtingą vidinį gyvenimą.

Kalbant evoliucine prasme, žmonių ir aštuonkojų bendras protėvis, ko gero, buvo koks keistas, prieš šimtus milijonus metų gyvenęs žuvkirminis su dviem akimis ir burna. „Jei norime tirti ateivių intelektą, – pastebi gyvūnų protus tyrinėjantis australų filosofas ir rašytojas Peter Godfrey-Smith, – aštuonkojai yra arčiausia, ką turime“.

Tačiau Gabijos instaliacijoje paties aštuonkojo – t. y., aštuonkojės – taip pat nėra. Yra tik jos atvaizdai: hipnotizuojantis videofilmas, kuriame įamžinta Kopenhagos jūrų muziejaus akvariume gyvenusi galvakojė, ir aštuonios plastikinės, iš Octopus vulgaris pagamintų patiekalų, menininkės užsisakytų įvairiuose pasaulio restoranuose taip neįprastai gedint savo mirusio aštuonkojo augintinio, kopijos.

Jos susitikimas su aštuonkoje įvyko jau anksčiau, laike tarsi tamsiame vandenyje palikdamas raibuliuojantį pėdsaką, talpinantį daugialypę žmogaus prigimtį: švelnumą ir žiaurumą, rūpestingumą ir grobuoniškumą.

Atsimerkite.

Lenkų rašytojas Stanislawas Lemas savo legendiniu tapusiame mokslinės fantastikos romane Soliaris pasakoja apie tolimoje planetoje gyvenantį mįslingą gyvūną – vandenyną, nepasiduodantį žmogaus suvokimui. „Nereikia mums kitų pasaulių, – rašo jis, – mums reikia veidrodžio. Mes nežinome, ką veikti su kitais pasauliais. Užtenka to vieno, jau juo springstame.“

Galbūt šis pasimatymas, į kurį esame pakviesti, iš tiesų yra visai ne su aštuonkoju, o su savimi. Su visomis nepažintomis, tamsiuose vandenyse gyvenančiomis autonomiškomis savo dalimis. Tai tarsi verbalinei kalbai išvirkščia Gabijos Grušaitės knygos Grybo sapnas dalis, kurią patyrus-perskaičius bus lengviau galiausiai užmegzti tiesioginį ir prasmingą ryšį su visomis to keisto gyvūno, kuriuo esame, dalimis.

Neringa Bumblienė
Vilnius, 2024